Meilės skonis…

Vilius.

- O m g!- nenorėjau atmerkt akių, galva tiesiog plyšo. Suėmiau ją rankom. Atrodo, kad sukosi. Pagaliau sugebėjau atplėšti vokus. Ant mano kojų gulėjo pusnuogis Pijus. Patraukiau koją, kurią jis jau buvo spėjęs apseiliot. Pijus iš karto prabudo. Apsidairė, o paskui suinkštė. Pagirios.

- Kur mes?- kimiu balsu paklausė. Geras, tik dabar daėjo, kad šios sienos man nei kiek nepažįstamos.

- Berniukai,- pasigirdo gan storokas moterišks balsas. Durys atsivėrė. Įėjo tikras begemotas, o ne moteris. Juodais ūseliais! Fuuu. Ką mes čia veikiam su šita? - naktis buvo nepakartojama. Jūs tokie…- ji pirštais perbraukė per savo lūpas, o aš iš pasišlykštėjimo susiraukiau,- ko tokie nekalbūs?- ji pažvelgė į Pijų ir metė tokį ale sexy žvilgsnį. Brr. kas nors man įgnybkit, nebepakelsiu šito košmaro,- aaaa,- primetė kažką supratusią,- jūs dar po tokios karštos nakties amo neatgavot,- storulė perbraukė savo pirštais per mano plaukus, kurie iš siaubo, turbūt, stovėjo lyg ant jų tona vaško būtų suvaryta. Nu blecha. Ir prisidirbk tu taip. Gerai, kad bent neprisimenu, kaip mes ten su ja… nes tada iš viso nebegalėčiau su jokia kita moterim mylėtis, iš karto prieš akis šitas hipopotamas su juodais, vyriškais ūseliais ir suaugusiais antakiais,- gerai,- ji vėl prabilo. Pijus žiūrėjo be žado,- einu į dušą ir galėsim pakartoti,- tai pasakiusi greitai dingo už durų.

- Bėgam, o tai pridėsiu į kelnes, jei reiks su šita mylėtis,- sušnibždėjo pijus. Palinksėjau galva, susiradau savo kelnes, apsirengėm ir prisliūkinom prei durų. Veltui. Jos užrakintos. Greitai, greitai, mąstyk, ji greit gali grįžti, Viliau, nagi. Žinoma, už akių užkliuvo durys į balkoną.

- Einam čia,- parodžiau Pijui link lango. Ačiū Dievui ji gyveno pirmam aukšte. Lengvai iššokom pro balkoną ir greitai movėm kuo toliau nuo to namo. Net nespėjau apsižvalgyt. Jau gerokai pavargę sustojom. Pavojaus nebebuvo. Apsižvalgiau. Mm. Rajonas pažįstamas. Žinoma, juk priešais tas baras, kuriam vakar gėrėm. Greitai susistabdėm taksi, pasakiau savo namų adresą.

Mia.

- Mm, karšta,- pasakiau paragavusi kavos, kurią išvirė Augustė. Jau tapo tradicija, kad po klubų ji visad pasilieka miegoti pas mane. Ir ne tik po klubų. Labai dažnai. Man patinka, nesijaučiu vieniša, nieko nebijau. Tikrai nejauku tokiam dideliam bute gyvent vienai. Nors, kartais norisi pabūti tik su savimi ir papraščiausia tyla. Hm. bet tai būna palyginus labai retai. Taip ir geriau. Visai nenoriu tapti kažkokia atsiskyrėle.

- Helouu,- Augustė pamojavo man ranką prieš nosį, aišku, jau kažką praleidau,- klausyk, tu arba žemėj, arba ten kažkur,- ji nusijuokė,- Nojus vėl nori susitikti. Pasiūsiu jį toli toooli, aplamai, ko jam dar iš manęs reikia? Juk aiškiai pasakiau, kad nebenoriu būti su juo. Dar pridėjau tą visų merginų labai mėgstamą: „tu nekaltas, čia su manimi problemos“ ir plius tokį saldžiai mielą nuskriaustą žvilgsnį. Manau, buvau jam per gera, tiesiog reikėjo pasakyt, kad yra mulkis ir kad daugiau niekada jo nebenoriu net akyse matyti, tikrai nemanau, kad po tokių žodžių jis dar būtų bandęs su manimi susitikti. Ei, Mia, o ką tu su savo gražuoliais darysi?

- Auguste,- nusijuokiau, aš jų neverta,- dabar jau juokėmės abi,- o šiaip tai nieko, žinai, man jau atsibodo aiškintis santykius, pykt, rėkt, mylėt vieną ar kitą, jau net pačiai nebejuokinga, žinai, viskas čia panašu į tą muilą, kurį kiekvieną vakarą viso pasaulio moterys valgo.

- Kokį dar muilą?- Au žiūrėjo nesuprasdama.

- Nu serialai, atrodo, nesi blondinė, bet kol daeina tau,- ji trinktelėjo man per galvą,- užsirausi ant straipsnio, pažadu,- o jei rimtai, tai nebebendrausiu su nei vienu iš jų. Kas buvo, pražuvo, gal sutiksių kokį naują vaikinuką, beviltiškai įsimylėsiu, ištekėsiu, pagimdysiu dukrą, tik ne sūnų ir ilgai bei laimingai gyvensiu. Gražiai skamba, mm? - nusijuokiau.

- Belenkaip,- Au telefonas pradėjo vibruot. Ji pažvelgė į ekraną,- Nojus- rojus - hemarojus,- nusijuokė,- atsiliepsiu,- ji pasiėmė telefoną ir nuėjo į svetainę. Rimtai. Norėčiau vaiko. Man greit bus 21metai. Esu jau pakankamai suaugusi. Ar dar ne? Nežinau, visko įmanoma išmokti. Tikrai, norėčiau to mažo stebuklo savo gyvenime. Mergytės. Berniukus labai sunku auginti. Nusišypsojau pati sau. Kada nors, Mia, kada nors. Kai sutiksiu savo gyvenimo vyrą. Žmogų, kuris iš karto kris man į širdį, į mano mintis ir į mano gyvenimą. Kuris sugebės atspėt mano mintis ir sugebės mane suvaldyti. Kuris bus šeimos galva, tikrai, noriu tokio, kuriam nereiktų sakyt „padaryk tą, padaryk aną“. Jis turi pats susiprasti. Žodžiu, kaip ir visos, noriu pono tobulybės. Iš svetainės grįžo Augustė, kažkokia sunerimusi, pikta, pasimetusi, net nežinau, kaip apibūdinti jos būseną.

- Kas nors atsitiko?- atsargiai paklausiau. Jis tik palingavo galva, Priėjo, apkabino.

Pijus.

Atsirakinau automobilį ir įsidėjau lagaminą į bagažinę. Pagaliau grįžau iš komandiruotės, mėnesį išbuvau Italijoje. Jaučiuos toks pavargęs, toks išsunktas. Negaliu, tas tėvo verslas man jau per gerklę lenda. Bet nieko negaliu padaryti, toks jau mano gyvenimas, kurį esu priverstas gyventi. Išsiėmiau telefoną. Nei vieno skambučio, nei vienos žinutės. Niekam manęs nereikia. Jaučiuosi kaip šuniui penkta koja. Nuo tada, kai išsiskyriau su Mia, nebelendu jai į akis. Užtenka. Nenoriu jos terorizuot, nebesu toks, koks buvau, subrendau, suprantu, kad, jei ji nenori būti su manimi, tada aš neturiu teisės lyst jai į akis. Nors, neslėpsiu, man įdomu, kaip ji jaučiasi, ar pasveiko, su kuo gyvena. Man vis dar tai įdomu. Jaučiu, kad širdy vis dar ją myliu, tačiau pažadėjau sau, kad paliksiu ją, o sulaužyt pažadą pačiam sau, būtų taip negarbinga. Aš stengiuosi, labai, manau, man pavyks. Užvedžiau automobilį ir pajaučiau tokį pasitenkinimą vairuodamas, kokio dar senai nejaučiau. Tiesiog paskendau visame tame. Grįžau namo. Pašto dėžutė buvo pilna. Sąskaitos, sąskaitos, reklaminis bukletas, o, kas čia? Baltas vokas, be jokių užrašų, nuorodų. Hm. Atsirakinau buto duris ir įėjau į jį. Pasimečiau lagaminą. Kaip mane sudomino tas laiškas. Puoliau jį skaityti.

„Pijau, klausyk, žinau, kad čia ne pati gražiausia laiško pradžia, kad turėjau paklausti, kaip tau sekasi, bet tam tiesiog nėra laiko, žinau, buvau tavo gyvenime pati blogiausia, išdaviau, įskaudinau, išskyriau su Mia. Taip, taip, aš šiukšlė. Tiesiog, labai tave mylėjau, žinoma, tai ne pasiteisinimas, tik prašau, pabandyk ir mane suprasti, Dievas man už viską keršyja. Netekau mūsų vaikelio. Ta tuštuma, kurią dabar jaučiu, nežinau, ar kas nors sugebės ją užpildyti. Negaliu būti tam pačiam bute, tam pačiam mieste, man skauda. Aš taip pat esu žmogus ir nusprendžiau viską pakeisti. Esu jauna ir man pavyks, kitur, kur niekas nepažįsta, todėl išvažiuoju, norėjau, jog žinotum, kad gailiuosi, dėl to, ką padariau. Tikiuos, atleisi.

Viltė.“

Vau. Tai vieninteliai žodžiai, kuriuos dabar galiu pasakyti. Čia kažkas tokio, ko tikrai nesitikėjau.

Vilius

- Ką aš padarysiu?!- ant šito galima tik rėkti,- ir čia skaitos mano firma, ne nu, tu klausyk manęs! Klausyk, ką sakau, pirk tiek kiek pasakiau ir nesirūpink, č i a n e t a v o r e i k a l a s!- padėjau ragelį.Jis ką, gal negirdi? Blecha, kad sunervino. O diena dar tik įpusėjo. Ką reikia veikti? Darbo jau nebėra. Hm. Manau, kad baras, brendis, mane atgaivintų, plius, ryt juk šeštadienis, tad į darbą nereikia. Nors, juk ten mano firma, galiu važiuot į ją, arba ne. Niekas man nieko nepasakys. Va čia tai gyvenimas.

Nuvažiavau į artimiausią barą, pažįstamų nebuvo. Taip ir geriau. Aplink sukiojos neblogos merginos, tačiau šiandien man jų nesinorėjo. Taip nuoširdžiai. Užsisakiau brendžio. Ramiai apžiūrinėjau žmones, kai pro duris įėjo Pijus. Iš karto prisiminiau Mią. Kažin, jie dar kartu? Jau daugiau nei porą mėnesių nieko apie ją nežinau. Norės, pati susiras. Nesižeminsiu. Pijus taip pat mane pastebėjo. Eina link manęs. O nee. Vėl reiks pakęst tą mulkį, kuris kažkada buvo man kaip brolis. Tai, kodėl dabar jo taip nekenčiu? Dėl merginos? Verta?

- Viliau, kaip netikėta,- jis ištiesė man ranką,- to paties,- vos atsisėdęs kreipėsi į barmeną.

- Pijau, Pijau,- pažiūrėjau į jį ironišku žvilgsniu,- Mia leidžia gert dienos metu?- jis tik nusijuokė.

- Tai tu ne su ja?- dar besijuokdamas paklausė.

- Ne, o tu ir…?- buvau šiek tiek pasimetęs. Maniau, kad Mia manęs nesusiranda vien dėl to, kad draugauja su Pijus, bet, pasirodo, kad pati nenori. Va čia tai naujiena. Gražuu.

- Ne, jau senai,- Pijus užsisakė dar vieną taurę,- maniau, ji su tavimi, na, žinai juk ji tave lyg ir mylėjo…

Mia.

Tai buvo Viltė. Stovėjo visa išbalusi. Sulysusi kaip šakaliukas. Ji tiesiog man padavė voką ir nuėjo. Be žodžių. Jame buvo parašyta, kad atsiprašo, kad kai tada ją pamačiau Pijaus bute, ji su juo nemiegojo, tiesiog Pijus ją priglaudė, padėjo… Žodžiu, susimoviau. Be totaaaliai. Kai man gaila jos. Ršė, kad išvažiuoja. Tikiuosi atsigaus, susitvarkys gyvenimą ir viskas jai puikiai seksis. O aš jau kaip nors išgyvensiuu. Su Auguste susiruošėm į klubą.

- Tau pravertė ta trauma,- ji nusijuokė,- dabar tavo kojos dar dailesnės,- parodžiau jai liežuvį. Nuvažiavom į vieną klubą, kurį jau iš seniau žinojau ir kuris man be galo patiko. Išlipom. Negalėjau patikėti, tikrai, dar pasitryniau akis. Pijus su Vilius susikabinę, Vilius laik butelį brendžio, ėjo dainuodami, Kas čia do velnias? Nuo kada jie draugai? Pamatę mane, iš karto patraukė į tą pusę.

- Tu tikrai graži,- pradėjo Pijus.

- Bet ne tiek,- papildė Vilius, kad gautum tokius gražuoliukus, kaip mes,- abu nusijuokė ir patraukė kažkur gatve.

Vilius.

Na ir po velnių. Negi galvoja, kad keliaklūpščiausiu prieš ją. Kiek galima? Vaidina nežinia ką. Žinoma, myliu ją, bet atsiprašau, to jau per daug. Buvau jai geras, ji to nevertino. Nusileidau laiptais žemyn ir savo nelaimei sutikau tą asilą. Taip, taip, Pijų. Šypsojosi savo durna šypsena, taip ir norėjo visus tuos dantis jam išmušti.

- Viliau, sveikas,- jis ištiesė man ranką. ne nu. Jis gal jau visai kuoktelėjo?

- Džiaukis, kol pats sveikas, Mia jau viską prisiminė, taigi,- ranka parodžiau jam link Mios kambario,- prašom, prince, aplankyk princesę,- Pijus šiek tiek surimtėjo, bet jo akyse nebuvo galima pamatyti nei vienos liūdesio ar pykčio žiežirbos. Na ir durnelis. Juk Mia jį praspirs, o tada pati paršliauš pas mane. Tikrai. Reikia duoti jai tik truputėlį laiko. Kad susiprastų. Žinoma, juk taip ir bus. Pijus be žodžių užlipo į višų, o aš tiesiog išėjau iš tų namų, sėdau į savo automobilį ir nuvažiavau į klubą. Ką? Juk tik kelias taureles išgersiu.

Pagaliau sėdėjau prie baro ir savo rankose laikiau stiklą tekilos. Aplinkui sukinėjos tokios dailios merginos. Prisiekiu, net nepajutau, kaip išsižiojau. Mmm. Kad taip kokią vieną, nakčiai. Tobulos linijos, tobulas veidelis. Pagaliau priėjo viena.

- Sveikas,- ji nusišypsojo tokia dirbtine šypsena,- aš Karolina,- ji ištiesė man ranką. Paspaudžiau ją. Hm. Mergina graži. Gal devyniolikos metų. Na, bet tiek duočiau pažvelgusj ai į veidą. Blondinė. Net kvapą užgniaužia.

- Vilius,- pakštelėjau į jos ranką, kai staiga gavau per pakaušį. Pažvelgiau, kas čia toks naglas, o šalia išvydau Augustę.

- Ačiū, kad pasaugojai mano vaikiną,- ji taip sarkastiškai nusišypsojo Karolinai,- dabar gali čiuožt,- mergina pasimetė ir tiesiog pamačiusi, kad jos neginu, nuėjo,- asile, ką tu čia veiki?- Augustė užstaugė taip, kad net vieną ausį teko užsidengti ranka. Kaaaaip nekenčiu tokių isterikių panų.

- Ką man reikia, tą veikiu,- labai lėtai ir ramiai jai pasakiau.

- Čiuožk namo, jei nenori, kad Mia sužinotų,- Oho, šitas geras. Ne nu. Ko ji kišas. Gal aš noriu pamiršti? Man jau atsibodo būt kažkokia nenormaliam. Bliaut dėl moters. Tss. Kur tai matyta?

- Ji mane paliko,- išrėkiau jai į veidą ir nuėjau. Nesivijo. Turbūt stovi apšalus. Susiradau Karoliną. Žinoma, teko aiškint, kad čia mano nenormali sesuo, kuri manęs labai pavydi ir tralialiaa. Patikėjo. Neveltui blondinė. Dabar važiuojam į viešbutį. Tikrai tokios mergšės nesiveščiau pas save į butą. Viliau, Viliau, kas su tavimi darosi. Mia. Ta vargšelė guli lovoj, o tu šitaip. Bet, ar man rūpi?

Po 2mėnesių

- Baik. Stojam. Tikrai. Mia,- Augustė dūsaudama čiupo man už rankos. Aš tik nusijuokiau.

- Nubėgom vos porą kilometrų,- sustojau,- gerai, tada grįžtam atgal. Išgersim pas mane šampano,- taip, aš jau pasveikau. Dabar, pagaliau, vėl galiu vaikščioti. Tuo labiausiai džiaugiuosi, nes tas gulėjimas lovoj, buvimas vienoj vietoj. Ne, tai ne man. Dabar sportuoju, lankau šokių pamokas. Ech. Visko noriu tiek daug. Pijų palikau tą pačią dieną, kaip ir Vilių. Ir žinot ką? Jokio liūdesio. Tuos mėnesius pragyvenau taip gerai. Atsigavau nuo visko. Aš galiu gyventi be jų. Štai, kuo aš džiaugiuosi, esu stipri ir nepalūžau, kad ir kaip sunku man būtų buvę. Su Auguste grįžom pas mane. Tik staiga prie durų pamačiau vieną personą, kuri iki šiol man kelia didelį gailestį.

Kartais gyvenimas mums neduoda to, ko norime, kartais tiesiog reikia pasitenkinti tuo, ką turime. Teisinga? Hm. Manau, kad taip. Nenorėkime valdyti pasaulio, nenorėkime kiekvienas būti Dievu. Taip, mes turime norų ir svajonių, bet vieniems tiesiog lemta, o kitiems, deja, ne. To niekas nepakeis, nei tu, nei aš, nei dar kas nors. Dabar juodas mano gyvenimo etapas, bet, nemanau, kad taip bus amžinai. Aš tikiuosi. Tikiu šviesiu rytojumi. Ir žinot ką? Aš laimingesnė už daugelį tų žmonių, kurie netiki, paskęsta depresijoj ir grimzta į visą tą mėšlą iš kurio išlipti labai sunku. Juodos mintys dabar taip pat braunasi į mano mintis, bando užimti visas sielos kerteles, bet aš nepasiduodu, aš tikiu.

Būną dienų, kaip ši, taip, kai norisi tiesiog pamąstyti, pabūti vienai, nes tarp žmonių vis tiek jautiesi vieniša. Dabar, kai viską prisiminiau, jaučiuosi prastai. Manyje grumiasi tiek daug jausmų. Iš dalies galėčiau grįžti pas Vilių, galėčiau jam atleisti, bet, prsiminus, kaip jis su manimi elgėsi, kaip supyko dėl vieno vienintelio bučinio. Kvaila. Juk jis galėjo mane suprasti, galėjo leisti viską paaiškinti. Bet to nepadarė. Tada, ko jis vertas? Ar jis vertas manęs, mano pasitikėjimo ir to atleidimo? Žinoma, aš jį myliu, bet nesu iš tų, kurios dėl meilės gali paminti savo savigarbą, orumą, principus. Aš ne tokia. Pijus. negaliu jo dabar palikti. Draugavau su juo prieš avariją, nors ir prisimenu, kaip tada jaučiausi su juo blogai, bet dabar, jis mane slaugo, jis manęs nepaliko, turėčiau ir aš jausti jam pagarbą, pagaliau, dėkingumą. Juk taip? Žinau, kad taip. Aš kilni. Daug kas pasakytų, kad taip elgamasi aš aukojuosi. Bet, žinot ką? Visai ne. Kodėl aš negaliu susikurti gyvenimo iš naujo. Su Pijum? Jis mane dievina. Ar to neužtenka? Kažkas man yra sakęs, kad vaikinas turi mylėti merginą, o ji neturi būti taip pat įsimylėjusi, tada viskas klosis puikiai. Manau, tai tiesa, juk, kai tave myli, neabejoji niekuo, kai pats myli, abejoji visu pasauliu. Žinoma, aš susikursiu gyvenima su Pijumi ir niekas man to neuždraus. Niekas. Galiu būti laiminga…

Gulėjau lovoje po dar vienos bemiegės nakties. Tai jau darosi įprasta. Ir tau jau mane knisa. Nekenčiu viso šito. Paprašysiu, kad Pijus mane išsivežtų iš čia į savo namus. Suskambo mano mobilusis. Vilius.

- Klausau,- ramiu, gal net šiek tiek pavargusiu balsu atsiliepiau.

- Čia Mia?- jis nusišypsojo. Aktorius.

- Taip mane myli, kad net balsą bijai supainioti?- sukikenau, o jis pasimetė,- na, ko tu tyli? Vaidink toliau, nagi, aktoriau tu, gal tau į dramos būrelį reiktų užsirašyt,- dar garsiau nusijuokiau.

- Tu prisiminei?- jis kuo atsargiau paklausė. Bijo. Mh, taip ir reikia.

- Konkrečiai ką?- dar vaidinau kvailelę,- kad esu kekšė?- mano sarkazmas liejosi per kraštus,- o taip, tiek mano atmintis siekia, fainai, ne?- jis tylėjo. Och. Vargšiukas. Pasimetė.

- Mia,- tyliai sukuždėjo.

- Ką Mia?- jau pradėjau rėkti,- baik tas nesamones, aišku? Neskambink man daugiau. Baigta. Viskas. Ar aišku?- kiek pritildžiau balsą,- jis matai kekšės ieško,- dar sumurmėjau sau po nosim ir padėjau ragelį. Tyla. Jis neperskambino. Likau tik aš ir mano tyla, kuria man niekas netrukdo mėgautis. O, prisišnekėjau, lauke pasigirdo variklio burzgimas. Turbūt atvažiavo Pijus. Sunkūs žingsniai, durų girgždesys. Geltonos rožės. Tokia didelė puokštė. O už jos. Ne kas daugiau, kaip Vilius. Jo, gi sakiau tik neskambint, tai sugalvojo atvažiuot,- gėles pamerk čia, kaip tik parodžiau i laisvą vazą, jis taip ir padarė. Tyliai, be žodžių,- na, o dabar laisvas,- nusišypsojau, aj, už gėles labai ačiū, tikrai, gražios, bai, baaai,- pamojavau jam ranka, bet Vilius net neketino trauktis. Priešingai, jis atsisėdo ant mano lovos.

- Abu žinom, ką tu jauti man ir ką aš jaučiu tau,- sukikenau,- žinai, net nejuokinga, kalbu apie rimtus dalykus, o tu vaidini kaip kokia mažvaikė,- išplėčiau akis.

- Nuo kekšės prie mažvaikės, och, nusiritau karjeros laiptais,- pavaidinau nuliūdusią,- žinai, man jau visa tai primena tokį pigų serialą, kuriame visi tik aiškinasi santykius ir verkia, verkia, verkia, boooring, Tai, gal jau gali dingtii?- mano balsas nei kiek nesuvirpėjo. Kiekvieną žodį ištariau su tokia jėga, su tokiu entuziazmu.

- Jei dabar išeisiu, tai niekada daugiau negrįšiu, pati pagalvok, ar to nori,- šito nesitikėjau, beveik turiu rinktis. Visada arba niekada. Kas geriau? pati nežinau. Atvirai pasakius, tai aš pavargau nuo viso šito. Nuo Pijaus ir nuo Viliaus. Nuo tų paasirinkimų, kas geriau, kas blogiau. Tiesiog, užkniso. Atsibodo verkti, daryti nesamones ir pačiai kentėti. Juk neskaudinu nieko kito, tik save.

- Eik,- tyliai tariau,- manęs netekai tada, kai drėbei mane į sieną, kai palikai vieną, tai tu manęs netekai ir aš nebesugrįšiu, o ne tu. Tada, gali eiti,- tiesiog spjaute išspjoviau tuos žodžius. Jis atsikėlė ir išėjo. Tiesiog. Tyliai, ramiai, be isterijų. Vėl likau viena. Bet man nuo to nei kiek ne sunkiau, anaiptol, širdy palengvėjo. Galbūt todėl, kad išliejau many susikaupusį pyktį. Vėl žingsniai. Mano širdis suspurdėjo, nejaugi jis grįžta?

- Pijau,-švelniai tariau,- kas, kad atsitiko?

- Aš dėl viso šito kaltas. Tai tikrai buvo mano vaikas, o aš ją nutempiau į ligoninę, kad, kad pasakytų… tada, persileidimas, vaikas mirė. Nebėra, viskas, basta,- Omg, vargšas Pijus. O Viltė? tokia jauna, jai vos 19-ka ir jau neteko kūdikio. Turbūt ji sugniuždyta. Ne, aš norėjau nuraut jai plaukus, norėjau padaryt jai ką nors tokio, kad pajausčiau, jog tai harpijai tikrai skauda, bet šitaip. Ne, šituo aš nesidžiaugiu. Vaikas. Vargšas vaikas.

- Tu nekaltas, Pijau, nusiramink, kur tu dabar esi?- vis dar susirūpinusiu balsu paklausiau.

- Ruošiuosi važiuot pas tave, į ligoninę, noriu būt su tavimi,- jo balsas virpėjo, buvo pilnas liūesio ir nusivylimo. Pilnas kažko, ko dar niekada nesu jautusi.

- Ne, aš jau pas tėvus…,- pasakiau jam jų namų adresą. Pažadėjo greitai atvažiuoti. Ech, kaip sunku. Aš dar niekada nebuvau atsidūrusi tokioje situacijoje. Nežinau, net nežinau, kaip jam padėti, kaip išgebėti jį, kad šis nenugrimztų į dar didesnę depresiją. Viskas kažkoks košmaras. Košmaras, kurio negaliu pakęsti… Po valandos į mano kambarį įžengė Pjius. Jo veidas buvo lyg akmenins. Jokio jausmo, jokios šypsenos užuomazgos. Nieko. Lyg būtų paralyžuotas,- kaip tu?- atsargiai paklausiau. Jis priėjo ir be žodžių apkabino mane. Glosčiau jo nugarą. Dabar aš turiu jam padėti. Aš turiu būti šalia, palaikyti, paguosti. Dabar jam manęs reikia taip, kaip niekada ankščiau. Aš žinau, aš jaučiu. Jis myli mane, aš jį, turim dalintis visais išgyvenimais, visom bėdom ir nesėkmėm, juk dabar negalėčiau dėti į krūmus ir palikti jį. Ne, aš ne tokia. Aš stipri. Kenčiu dėl savo padėties, dėl to, kad turiu gulėt lovoj, bet Pijaus bėdų neatsisakysiu. Juk dviese lengviau viską išgyventi. Pagaliau jis pakėlė galvą, įsistebeilijo į mano akis.

- Būtų dar sunkiau, jei tai būtų atsitikę mums, jei tu lauktumeisi mano vaiko ir jį prarastum. Būtų nepakeliama. Dabar irgi sunku. Jaučiu, kad kažkuri dalelė manęs būtų mirusi kartu su juo. Lyg kokia tuštuma dabar būtų mano viduj,- paglosčiau jo plaukus,- Viltė kenčia, aš manau, kad čia Dievas jai keršyja už tai, ką ji mums ir visiems kitiems yra blogo padariusi. Nežinau, ji nėra blogas žmogus, bet ją tiesiog valdo emocijos. Prieš man išvažiuojant ji paprašė, kad atsiprašyčiau tavęs už ją, prašė, kad jai atleistum. Dabar ji nenori nieko matyti. Tiesiog verkia, o aš negaliu būti su ja, negaliu jai padėti ar globoti, mane kažkas stumia nuo jos. O ir ji pati sako, kad nori būti viena. Žinai, ji jau laukė to kūdikio, buvo prisipirkusi visokių drabužėlių. Ji geras žmogus, tiesiog niekaip negali pamiršti, pamiršti praeities. Ir tai jai kliudo, kliudo toliau gyventi. Normaliai, ramiai gyventi,- Pijus vėl mane apkabino. Buvau apstulbusi. Dabar man vėl pagailo Viltės. Juk ji dabar viena. neteko savo kūno ir kraujo. Savo vaiko, kurio, nors ir nebuvo mačius, bet, net neabejoju, kad jau labai mylėjo. Gyvenimo ironija.

- Aaaaaaai,- surėkiau, nes galvą pervėrė beprotiškas skausmas, lyg kas nors ją spaustų ir vidaus,- Pijau,-išsiveržė dar vienas riksmas,- aaaaaaai,- susiėmiau už galvos. Staiga akyse aptemo, pasidarė silpna.

Po kelių valandų.

Pabudau tame pačiame kambaryje, Pijus laikė mano ranką. Pijus? Whatta? O, kur Vilius? Susiėmiau už galvos, staiga pradėjo grįžti visi prisiminimai, Pijus ir Viltė, tiltas, gimtadienis, Vilius! Žinoma. Po galais, man grįžo atmintis. Pijus taip pat prabudo, pažiūrėjo į mano iš siaubo paklaikusias akis.

- Kas yra, mieloji? Dar skauda?- jis paglostė mano galvą. Pasukiojau ją į šonus. Nuostabu, juk dabar negaliu pradėti rėkti ant Pijaus. be to, neturiu už ką, juk su juo draugavau prieš avariją. Vilius. Žinoma, tik ant jo turėčiau pykti, galėjo ateiti ir iškloti man visą tiesą, papasakoti tai, ko nepamenu, o dabar ne. Vaidino kažkokį Robiną Hudą, norėjo pasirodyt tokiu geriečiu. Žinoma ,aš jį myliu, bet negaliu, prisiminiau, ką jis man padarė. Jis, galima sakyti, mane mušė. O šito, esu sau pasižadėjusi, niekada neatleisti jokiam vaikinui, kad ir kaip aš jį mylėčiau. Kelti prieš moterį ranką. Šlykštu. O aš dėl jo dabar ir guliu šitokioj būsenoj,- Mia, ar girdi mane?- Pijus suspaudė mano ranką.

- Žinoma, žinoma,- pamėginau jam šiltai nusišypsoti. Atrodo, pavyko. Hm. vos prieš kelias valandas maniau, kad myliu Pijų. kas pasikeitė dabar? Net nežinau, jaučiu jam tokį patį švelnumą, gailestį. Kas dabar bus?

Nepykit, kad rašau į tą patį tinklalapį, kaip ir istoriją, tiesiog, šiandien taip reikia. Manot normalu, kad aš dabar gurkšnoju arbatą ir nuoširdžiai, šiltai, sukeliant visus prisiminimus bendrauju su savo ex, nes mano dabartinis vaikinas net nesiteikia man paskambinti ar bent parašyt? Visą dieną, visąąą sušiktą dieną. Gash. Sakot, pačiai reikia labiau juo domėtis? Neee. Nesu įsimylėjus, man su juo tik gera. Nededu į jį daug vilčių ar troškimų. Sakot, kalė? Ne, visiškai ne. Aš normali, netgi gera mergina, žinoma, kažkiek principinga, bet ne tame esmė. Aš jau buvau įsimylėjus, taip, tą patį vaikiną, su kuriuo mes net nedraugavom. Dievinau jį. Bet nenorėjau įsipareigoti. Man tai padaryti labai sunku. Kvaila. Neleidau mylimam vaikinui būt su manim, kai dabar draugauju su tuo, kurio net nemyliu, nuo kurio noriu pabėgt, kuris mane dusina, bet taip pat ir nervina, nerodydamas jokių ženklų. Šiandien.  Kažkokia makalynė in my head. Nekenčiu tokių akimirkų, kai praeitis pasiveja dabartį.

- Nekelk šia scenų,- Vilius tarė žiūrėdams į žaižaruojančias Pijaus akis.

- Tu,- jis pažvelgė į mane tom pačiom piktom akim,- vos išvažiavau puoli kitam į glėbį,- jis jau beveik šaukė, nepažinau savo Pijaus. Lyg jį kas būtų pakeitęs,- nesielk kaip…,- negalėjau to klausytis. Negalėjau, girdėt, kaip jis mane pažemina. Nemąsčiau, tiesiog šoviau pirmą sakinį atsidūrusį ant liežuvio galo.

- O tu būdamas su manim sugebi vaikų prisidrbt,- užrėkiau ant jo. Pijus iš karto nurimo, Vilius nusišypsojo kažkokia keista, kreiva šypsenėle.

- Ką tu pasakei?- priėjo prie manęs Pijus. Jo akys pasidarė pilnos švelnumo. Jis paėmė mano ranką, glostė,- tu laukiesi, mieloji, mes turėsim kūdikį? – jis vos nepravirko. Va dabar jau man užvirė pyktis.

- Tu turėsi,- kuo lėčiau ištariau, jis surimtėjo, pasimetė,- tu ir Viltė, nuostabu, ar ne?- išmečiau ironišką šypsenėlę. Pijaus akyse vėl pasirodė pyktis. Kaip greitai keičiasi jo emocijos. Turbūt viduje viskas verda. Nenorėčiau būti jo vietoje. Pasimetęs, nieko nesuprantantis vaikinas. Jaučiantis, kad dabar paaiškės, jog jis išdavė savo merginą, kurią dabar laiko už rankos ligoninės palatoj, paaiškės, kad jis turės kūdikį, kad gims jo palikuonis, turintis jo kraujo, jo akis ar lūpas, kuris verks, kuris vėliau jį vadins tėčiu. Pijui visas gyvenimas dabar apsiverčia aukštyn kojom. Man taip pat. Juk, jeigu norėsiu būti su juo, turėsiu būti ir su jo vaiku, žinoma, aš nieko prieš tą dar negimusį kūdikėlį neturiu, kad ir kaip nekęsčiau jo mamos, negaliu nekęsti ir jo, jis tyras, dėl nieko nekaltas. Tačiau visą gyvenimą žiūrėdama tam vaikui į akis aš prisiminčiau, kad jis yra išdavystės vaisius, aplaistytas mano karčiom ašarom ir skausmu. Dėl visko gyvenime reikia rinktis.

- Negali būti,- po poros minučių atsigavęs tarė Pijus,- aš su ja nebuvau nuo tada, kaip pradėjau gyvent su tavimi,- jis žiūrėjo tokiom gailiom akim, atrodė, kad jo siela dabar plyšta. Ir man norėjosi juo tikėti, norėjosi apkabinti ir suprasti. Suprasti, kaip jam ta žinia netikėta, kaip jam sunku,- tikrai, prisiekiu,- jis nusuko akis į šalį, atrodo, kad jose žybtelėjo ašaros,- negi ji tikrai laukiasi mano vaiko?- jis papurtė galvą,- ne, negaliu tuo patikėti, ji turbūt meluoja, juk pažįsti ją,- palinkčiojau galva, pajaučiau, kaip mano skruostu nurieda ašara,- tai negali būti tiesa,- dabar tyliau pakartojo Pijus ir mane apkabino,- o jeigu? Jeigu aš tikrai…tada negaliu jos…ką daryti?- murmėjo sau panosėje. Pagaliau paleido mane iš savo glėbio, nusivalė ašaras,- aš važiuoju pas ją, išsiaiškinsiu, atleisk man, kad taip įsiveržiau, myliu aš tave, princese,- jis pabučiavo man į kaktą ir išėjo. Tada pamačiau Vilių, kuris visą šį laiką buvo palatoje. Jis stovėjo ir keistai šypsojosi. Lyg juoktųsi iš Pijaus, iš jo situacijos, lyg niekintų jį. Senai pastebėjau, kad jie nesutaria, bet, kodėl?? Niekada to nei vieno iš jų neklausiau. Turbūt, dabar būtų pats laikas sužinoti.

- Klausyk, kreipiausi į jį,- kokia juoda katė perbėjo tarp jūsų su Pijum, kiek prisimenu, buvot kaip broliai,- jis nusijuokė,- kažkas ne taip?- jau pikčiau paklausiau. Vilius priėjo prie manęs, pabučiavo į kaktą.

- Kada nors prisiminsi,-pašiaušė mano plaukus ir išėjo iš palatos.

- Whatta?- dar pasakiau, bet jau buvau viena šioje skylėje. Ech, atsidusau, vėl aš vienintelė kvailės vietoje. Ką padarysi. Amba, užknisa, negaliu net patogiai atsigulti, visa sutvarstyta. Į palatą užėjo seselė. Pagaliau! Sakė, kad mane išrašo, nebėra prasmės mane čia laikyti. Pasveiksiu ir būdama namie. Tėvai tuoj atėjo manęs pasiimti. Nusivežė pas save į Škotiją, kad ir kaip aš ten nenorėjau. Žinoma, namas gražus, erdvus, bet man būtų buvę gerai ir mano bute. Net nepamenu, kada paskutinį kartą ten buvau. Ai, nesvarbu. Mane nunešė į svečių kambarį. Paguldė į erdvią lovą. Pasiėmiau telefoną. Jame susiradau Pijaus numerį. Reikia jam paskambinti, man kažkodėl labai neramu. Vienas signalas, antras, jis nekelia. Hm. Gal užsiėmęs? Arba nenori su manimi kalbėti. Bet kodėl… Akys vėl merkėsi, nežinau, kada pradėsiu daryti ką nors kitą, o ne tik miegoti. Miegojau labai ramiai. Jokių košmarų, jokios ugnies, tik balta šviesa, žinoma, iki tos minutės, kol mane pažadino šaižus telefono skambutis. Patryniau akis. Ekrane švietė Pijaus vardas. Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Lengviau atsikvėpiau.

- Kur tu?- vos atsiliepus paklausiau. Kažkas kitame laiko gale atsikvėpė. Ne kažkas, Pijus.

- Mirė,- lediniu balsu pasakė .

Viltė. Sugręžiau dantimis. Ta kalė. Nekenčiu jos.

- Labas,- parodė savo baltus dantis, kuriuos, prisiekiu, norėčiau išmušti. Bet taip nuoširdžiai, manau, palengvėtų man tada. Aplamai, ko jai čia reikia? Dar mažai iš manęs prisijuokė.

- Kas gi čia,- numečiau ironiška šypsenėlę,- tu džiaukis, kad aš negaliu atsikelt,- dar sušnypščiau. Viliu kažkodėl pasimetė. Greit susirinko daiktus ir dingo neprataręs nei žodžio.

- Kas jam?- dar paklausė Viltė. Įžūlumas tai šitos panos nerealus yra. Koks jai skirtumas. Ėjo ir tegul eina sau toliau. Nei aš noriu su ja kalbėtis.

- Ne tavo ir ne reikalas,- demonstratyviai pasukau galvą į šoną,- gali jau ir išeit, dūstu.

- Mia, tu gi atsiimi už viską, už viską, ką tu man padarei,- ji nusijuokė,- galvoji, Pijus ilgai bus su tavimi?- vėl jos juokas,- juk jis nemoka būti su viena, tiksliau, tu jam esi viena iš daugelio, o Vilius, kodėl tu ne su juo? M? Negi mėgsti turėti du vienu metu? Oj negerai, drauge,- ką ji čia nusišneka? Kodėl turėčiau būti su Viliumi? Beprotė.

- Dink, tai tu čia kekšė, tfu, tfu, tfu, kad tik tokių kaip tu šiam pasauly sumažėtų,- dabar jau aš juokiausi. Tiesa, gan dirbtinai, nes man visiškai nebuvo juokinga. Man buvo jos gaila, kad ji tapo tokia, šlykščiuosi ja.

- Oj, tikrai nesumažės, priešingai, viena bus daugiau, nes žinai ką, aš laukiuosi?- whatta? Ką ji čia per šūdą mala? Ji nėščia? Kas, po galais, čia vyksta? Ne, to tai tikrai negali būti, juk Pijus jau senai nebe su ja. Jis gyveno su manimi, ji negalėjo…nebuvo progos…ne, juk jis mane myli,- o, vargšiukė, nebeturi ką pasakyti,- ji dar sušvelnino balselį, o dabar jau norėjau išraut jai iš burnos liežuvį.

- Daktare,- užstaugiau ant visos ligoninės. Viltė rankomis užsidengė ausis. Į palatą įbėgo Vilius. Jis jau žinojo, ką reikia daryti, paėmė Viltei už rankos ir ištempė ją iš palatos, dar išgirdau, kaip ji liepė jam būti atsargesniam, neva, ji laukiasi, su ja reikia elgtis švelniai. Ne, bet čia tai geras, dabar pati nusikvatojau. Jeigu ji ir nėščia, tai tėvas tikrai ne Pijus. No way. Tikrai ne jis ir tegul šita šliundra neskiedžia nesąmonių. Vilius į palatą nebegrįžo, o gaila, norėjau, kad kas nors su manimi pasikalbėtų, jaučiuos vieniša. Keista, niekada taip nebūdavo. Hm. Kodėl aš visko neprisimenu? Šito niekaip negaliu suprasti. Na, bet bent jau prisimenu kažką, kad mano gyvenime, turbūt, buvo svarbiausia. Prisiekiu, jei atsibusčiau ir mano galvoje būtų tuščia, nežinočiau, nei kas aš, nei iš kur, nieko, tada tikrai išprotėčiau, mirčiau, negalėčiau taip gyventi. O dabar nuobodulys mane žudo. Čia daugiau neįmanoma nieko veikti, tik miegoti, kas su tiek sulaužytų kaulelių irgi nėra labai patogu. Po truputėlį užmerkiau akis, visai to nenorėjau, bet kažkaip įstengiau užmigti.

„-Aš esu tavo laisvė, tavo likimas, aš esu tas dalykas, dėl kurio tu gali numirt,-. Kažkoks tamsus siluetas, ranka, ant kurios buvo užmauta aksominė pirštinė, glostė mano veidą,- jei būsi su manimi, aš tave apipilsiu visu pasaulio auksu, paklosiu tau rožių taką po kojom, bet, jeigu ne, aš niekada tavęs nepaleisiu, persekiosiu tave, niekam neleisiu būti su tavimi laimingam, kiekvienas, kuris tave lies, bučiuos, bus prakeiktas, kiekvienas jų mirs taip tragiškai, kad tu nei vienos mirties, nei vieno jų kraujo lašo negalėsi pamiršti. Tu liksi visiškai viena, nes visi bijos prie tavęs prisiliesti,- aš žiūrėjau į tą siluetą primerktom akim, staiga įsidrąsinau ir nuplėšiau apsiaustą tam vyrui nuo veido. Stovėjau ir negalėjau tuo patikėti. Prieš mane buvo Pijus. Mano Pijus,- padarei klaidą,- jis nusišypsojo,- sudie, brangioji,- jis apsisuko ir ėjo keliu, kuris po kiekvieno jo žingsnio sutrumpėdavo, tarp mūsų liko praraja. Pagaliau likau viena, mane apsupo žudanti tamsa, kol, galiausiai, viskas pradėjo kaisti, pasidarė beprotiškai karšta, pasirodė liepsnos ir aš sudegiau, lėtai, atmerktom akim“

Prabudau šaukdama. Į palatą įbėgo Vilius. Raudojau. Tas sapnas mane taip sukrėtė. Per ašaras nemačiau nieko. Vilius mane apkabino per pečius, jaučiau tokią šilumą, tokį artumą. Jis glostė man nugarą. Be žodžių. Neįkyrėjo. Tiesiog buvo šalia, ir tai man patiko. Buvo, kol į palatą neįbėgo Pijus ir nenuplėšė jo nuo manęs.

Na ką, merginos, grįžau ;D Ačiū Ievai, tik dėl jos paskatinimo ;}* šiaip, nežinau, parašiau šį skyrių, buvau pasiilgus rašymo, galbūt parašysiu ir daugiau.

Už tai, kad jauties be proto graži būdama šalia jo.

Už tą nepakartojuamą jausmą, kai jums einant gatve jis laiko tave už rankos, o praeinančios merginos ryja jį akimis.

Už tas liepsneles jo akyse, kai sako, kad myli.

Už tai, kad, kai jis atsiprašinėja, jam dreba rankos.

Už tai, kad jis dievina tavo šunį (nors puikiai žinai, kad jam labiau patinka katės).

Už tai, kad jis užmiega tik tada, kai užmiegi tu, ir prabunda tada, kai tu dar miegi, vien tam, kad galėtų gėrėtis tavo tolygiu kvėpavimu.

Už tai, kad jis tave bučiuoja net tada, kai sloguoji.

Už tai, kad prie tavo 5raidžių vardo jis prideda dar 17 ir tai skamba be proto mielai.

Už tai, kad jis supykdęs po akimirkos gali pasakyti kokią nors nesamonę ir tu prapliumpi juokais.

Už tai, kad jis nurausta vos išgirdęs iš tavęs komplimentą.

Už tai, kad pirmą kartą jums susipykus jis prisigėrė ir pradėjo visiems pasakot, kaip tave myli.

Už tai, kad į savo draugų klausimus ar tu jam patinki jis atsako „ne, ji man nepatinka, aš ją myliu“.

Už tai, kad jis planuoja jūsų ateitį kartu.

Už tą nežymią raukšlelę jo kaktoje (kurią matai tik tu), kai jis įtemptai mąsto.

Už tai, kad kartais tave pavadina savo žmona.

Už tai, kad išmokė tave palaukti.

Už tai, kad jis vadina tave savo nervų kamuoliuku.

Už tai, kad pamatęs tave verkiančią jis nušluosto tau ašaras ir be klausimų apkabina.

Už tai, kad jis neperskambina vos tau padėjus ragelį, o po penkių minučių atsiduria prie tavo durų.

Už tai, kad kiekvieną kartą važiuodamas pas tavo tėvus jis ruošiasi ilgiau nei tu.

Už tą skanią kavą, kokią tik jis moka išvirti.

Už tai, kad jis gitara išmoko groti tavo mėgstamiausią dainą.

Už tai, kad užuot pasikvietęs keletą draugų jis pasiimta tave į krepšinio varžybas.

Už tai, kad jis vienu metu yra ne tik tavo draugas, asmeninis guodėjas, mylimasis, bet dar ir dizaineris.

Už tai, kad jį apsikabinus tu nejauti greičio lekiant jo motociklu.

Už tai, kad tapai jo priklausomybe.

Kiekviena mylim JĮ už skirtingus dalykus, tačiau visos jaučiam tą malonią šilumą, tą tvirtumo ir saugumo jausmą, žinom, kad turim kuo rūpintis ir, kad tas kažkas rūpinasi mumis, žinom, kam skambinti, jei kas nors atsitinka ar ašaros plauna akis. Ech… Tereikia tiek nedaug, tik vieno žmogaus, tam, kad pajaustum gyvenimo pilnatvę. Tobula.

Couse it`s more than love.

Skambino Augustė. Pranešė, kad Miai viskas gerai. Taip, ji atsigavo, prieš keletą dienų. Nup tada jaučiuosi toks laimingas. Įvyko stebuklas. Kitaip to niekas pavadinti ir negalėtų. Net daktarai stebisi, kad viskas taip atsitiko. Visi jau buvo pasirengę blogiausiam, bet Mia nepasidavė ir dabar ji vėl su mumis. Tiesa, ji ne tokia, kokia buvo ankščiau… Mia neprisimena… Neprisimena manęs. Daktarai sako, kad tai geriausia, kad galėjo atsitikti tokios sunkios būklės žmogui, kokia buvo ji. Mia galėjo nevaikščioti, nematyti, likti suparalyžuota… Tačiau ji prarado gabalą atminties, būtent tą, kuriame buvau aš. Ją slaugantis daktaras aiškina, kad aš turėjau labai stipriai ją sukrėsti ir dabar jos pasąmonė blokuoja atsiminimus susijusius su manimi. Jos atmintis tiesiog nenori to prisiminti, nenori to išgyventi. Bet su laiku prisiminimai sugrįš. Užsukau nupirkti Miai gėlių, šiandien pirmą kartą pabandysiu su ja pasikalbėti… Žinoma, jei netrukdys tas mulkis Pijus, kuris amžinai slankioja netoliese…Oj, kaip mane jis erzina, taip ir norėtųs sulyginti jo snukutį su ligoninės grindų plytelėmis.

Nupirkau glėbį baltų rožių ir nuvažiavau į ligoninę.  Augustė pasitiko mane su šypsena.

- Pijaus nėra, galėsi pasikalbėt su Mia, bet po tik po kelių minučių, nes dabar ji miega,- raportavo ji. Pagaliau tas mulkis pasitraukė nuo jos. Jau žinau, kaip viską padarysiu…

Mia

Gulėjau baltoje palatoje ir vėl prisiminiau tą baisų košmarą, kai pabudau šioje ligoninėje. Nuo tos dienos jau praėjo 48 valandos. Lygiai dvi paros. Aišku, aš džiaugiuos, kad pabudau.  Tai visi vadina stebuklu, nes praktiškai turėjau mirti. Tik keista, kad neprisimenu, kaip aš išbėgu į gatvę, kodėl tai padariau…  Man sulaužyta daugybė kaulų. Porą mėnesių negalėsiu lipti iš lovos. Tai mane ir baugina. Aš juk noriu visko tiek daug padaryti, noriu mėgautis Pijaus meile. O taip. Pijus. Mano meilė. Prisimenu mūsų atostogas Paryžiuje. Prisimenu, mūsų gyvenimą kartu pastaraisiais mėnesiais. Kažin, kur jis dabar? Pasižiūrėjau į savo dežinę ranką, kuri nebuvo lūžusi. Ant jos žėrėjo labai gražus žiedas, priminė sužadėtuvių žiedelį. Pijus sakė, kad jį nusipirkau prieš pat atsiduriant komoje. Bet ir to aš neprisimenu… Visi man aiškina, kad aš tiesiog užsisvajojus ėjau per gatvę ir mane partrenkė. Bet po velnių, mano atmintyje tai juoda duobė, aš niekaip negaliu to prisiminti. Staiga atsidarė palatos durys ir įėjo be proto gražus vaikinas su glėbiu baltų rožių.

- Kas tu toks?- tirdama jį paklausiau.

- Aš Vilius,- prisistatė. Paėmė mano ranką ir pabučiavo.

- Ei, jei nenori gaut, tai paleisk mano ranką,- jis nusikvatojo,- kažkas juokingo?

- Ne, tiesiog tu per graži, kad galėtum muštis,- pajutau, kaip mano skruostai parausta. Ką jis čia veikia? Nepažįstu jo.

- Ko tau čia reikia?- šiek tiek sušvelninau savo balsą.

- Augustė prašė atnešt tau gėlių. Štai jos,- jis pamerkė rožes į vazą,- man, asmeniškai, labiau patinka mėlynos rožės, bet ji prašė būtent tokių,- krūptelėjau. Mano mėgstamiausios rožės yra mėlynos.

- Sutapimas. Ir man pačiai labiau patinka mėlynos. Ką jau. Aš jas tiesiog dievinu,- nusišypsojau, šis vaikinas tikrai labai mielas.

- Gerai, tada aš jau eisiu,- jis artėjo link durų, o mane apėmė kažkoks nepažįstamas jausmas.

- Pabūk dar,- paprašiau, nors pati nesupratau, kodėl. Jis nusišypsojo.

- Žinoma,- atsisėdo šalia manęs,- kaip galėčiau atsakyt tokiai bejėgei merginai,- jis vėl nusikvatojo, o aš pabandžiau jam trenkti į petį. Absurdas. Jokios naudos, tik nukrito mano žiedas. Vilius pasilenkė jo pakelti,- labai gražus,- užmovė man ant piršto ir pažiūrėjo į mano akis lyg norėdamas jomis tiek daug pasakyti, perteikti tokį didelį jausmą… Pasijaučiau taip nepatogiai. Atitraukiau savo ranką.

- Tavo akys atrodo tokios liūdnos. Tave kas nors įskaudino?- paklausiau labai draugiškai.

- Ne. Anaiptol. Aš labai laimingas,- jis nusišypsojo, bet žodžiai skambėjo taip nenatūraliai. Jis turėjo kažką tokio, kažkokią paslaptį, kuri mane traukė,- žinai, kartą buvau Prancūzijoj…

Su Pijum kalbėjau apskritai apie viską. Buvo net savotiškai keista, kad atsivėriau visai nepažįstamam žmogui. Nežinau, kažkas iš vidaus man sakė, kad šiuo vaikinu aš visiškai galiu pasitikėt. Laikrodis jau rodė kelias minutės po pirmos nakties. Mano akys pamažu merkėsi. Vilius pabučiavo man į kaktą ir išėjo. Akių vokai darėsi sunkūs. Pagaliau užmigau.   Miegojau ramiai. Ryte pabudau apie dvyliktą valandą. Jaučiausi tokia gyvybinga, pailsėjusi. Ant spintelės pamačiau laišką, kuris buvo skirtas man. Perskaičiau. Jis buvo nuo Pijaus. Rašė, kad kelioms dienoms turi išvykti į komandiruotę, bet, kai grįš, visą savo dėmesį dovanos tik man. Nuliūdau, kad jis turėjo išvažiuoti. Žinoma, viskas per jo tėvą, kuris nori, kad Pijus būtų pats geriausias verslo srityje, todėl ir siučia jį į visokias komandiruotes. Norėčiau, kad bent kartą Pijus jam pasipriešintų ir nevažiuotų, juk mano būklė buvo pakankama priežastis jam pasilikti.  Ką gi…

Atnešė pusryčius. Bandžiau pavalgyti pati, tačiau nelabai sekėsi.

- Taip ir žinojau, kad be manęs nesusitvarkysi,- pakėliau akis, kad pamatyčiau jau pažįstamo balso savininką. Taip, tai buvo Vilius, rankose laikė didžiulę puokštę mėlynų rožių. Pamerkė jas,- čia tau, mūsų mylimiausios, o dabar duok, padėsiu,- jis paėmė iš mano rankų šakutę,- po truputėlį, na išsižiok.

- Ai, kad aš nelabai ir noriu valgyt.

- Jokių. Pasakiau išsižiok. Nagi, Miaaa, lėktuvėlis atskrenda.

- Na gerai, gerai,- tokiais tempais suvalgiau du kotletus ir dubenėlį sriubos. Niekada tiek daug nevalgydavau. Turbūt mane paveikė jo buvimas šalia. Pripažinsiu, man buvo malonu. Jei nemylėčiau Pijaus, net negalvodama įsimylėčiau jį. O, Dieve, Mia, ką tu čia galvoji. Net nusipurčiau. Jis mano draugas. Nuo dabar pats geriausias draugas.

- Žinai, kai pasveiksi, būtinai turėsi su manim nueit į krepšinio varžybas. Po dviejų su puse mėnesių vyks nerealios varžybos,- jau norėjau išsižiot ir atsisakyt, kai jis mane sustabdė- Šaa, nepriimu jokių ne, aš jau užsakiau bilietus. Tai eisi?- linktelėjau,- man žiauuuriai patinka krepšinis, turbūt nenuostabu, juk visiems vaikinams jis patinka, bet man jis…,- žiūrėjau į jį, į jo lūpas, kurios vis dar kažką sakė, bet aš jau nebesiklausiau. Dabar labiausiai norėjau jį pabučiuoti. Jau artinaus link jo, vis geriau užuodžiau jo aromatą, buvau visai netoli tikslo, kai į palatą įėjo ji….